Ankstyvasis požiūris į sapnus vadinamas deistine teorija. Žmonės tikėjo, kad sapnus jiems siunčia dievai, kaip žinutes, kurias jie turi suprasi ir jomis vadovautis. Daugelyje Rytų kultūrų buvo manoma, kad sapnus galima valdyti ir miegant likti sąmoningam. Tokiu būdų miegantysis gali pasiekti dvasinių aukštumų.

Egiptiečiai tikėjo, kad sapnus jiems siunčia dievai, o žmonės sapnuodami apsilanko kitame pasaulyje. Egipte sapnus klasifikavo į: sapnus perspėjančius apie nelaimes arba sėkmę, sapnus kuriais dievai reikalauja atlikti kokius nors veiksmus ir sapnus kaip ritualų veiksmus.

Babiloniečiai sapnus skirstė į gerus ir blogus. Blogus sapnus jiems siųsdavo demonai, o gerus dievai. Nuo blogų sapnų babiloniečiai bandydavo apsisaugoti žynių kalbamomis maldomis deivei Mumai.

Asirai tikėjo, kad blogus sapnus siunčia demonai arba piktosios mirusių sielos. Tikėjo, kad blogais sapnais norima pasakyti, jog reikia spręsti kažkokias problemas. Asirai sapnus laikė pranašingais, todėl bandė suprasti kiekvieną sapną ir naudotis kiekvienu užšifruotu patarimu.

Senovės Kinijoje buvo tikima, kad sapnuojant žmogaus siela atsiskiria nuo kūno ir iškeliauja į sapnų šalį, todėl staiga pažadintas jis gali numirti sielai nespėjus sugrįžti į kūną. Kinijoje sapnai buvo skirstomi į sapnus kuriuos iššaukia siela ir sapnus kuriuos sukelia fiziniai dirgikliai. Kiniečiai sapnus naudojo savo pačių pažinimui. Sapnų aiškinimui buvo svarbios ne tik gyvenimo aplinkybės, bet ir planetų, žvaigždžių išsidėstymas, bei metų laikai.

Indai aiškindami sapnus atkreipdavo dėmesį į sapnuotojo charakterio savybes, nakties metą, kuriame buvo susapnuotas sapnas ir remdavosi tuo metu naudojamais simboliais. Indų „Vedose“ sapnai skirstomi į palankius ir nepalankius.

Antikinės Graikijoje sapnų aiškinimo istorija, prasidėjo nuo deistinio aiškinimo. Homeras sapnus apibūdino savo poemose, kaip vyriausio dievo Dzeuso siunčiamos sparnuotos būtybės, pasirodančios sapnuojančiojo galvūgalyje. Pitagoras teigė, kad blogi sapnai prisisapnuoja dėl sunkaus maisto, suvalgyto prieš miegą. Aristotelis teigė, kad sapnas yra psichologinis reiškinys. Neigė, kad sapnus siunčia dievai ir demonai. Anot jo, svarbiausias sapnavimo organas – širdis, kurioje užfiksuojami praėjusios dienos įvykiai, kurie toliau apdorojami sapnuose.

Senovės Romoje taip pat vyravo prieštaringi požiūriai į sapnus. Ciceronas sapnus laikė nesąmone, anot jo, jei dievai norėtų žmonėms pasakyti kažką, tai pasakytų tai būdraujantiems, o ne miegantiems. Kiti, vis dėl to, tikėjo, kad sapnai turi kažkokią reikšmę. Imperatorius Aleksandras Makedonietis žinojo visų sapnų reikšmes, kadangi turėjo asmeninį aiškiaregį.

Australijos aborigenai iki šiol tiki, kad laikas sapnuose yra tapatus realybei, o sapnus jiems siunčia sielos.